Organizuojant baidarių žygį galima padaryti keletą kvailysčių:
1) imti į žygį 28 žmones.
2) imti į žygį 28 žmones, kurių pusė vieni kitų absoliučiai nepažįsta,
3) imti į žygį mobiliuosius telefonus, kurie didžiąją laiko dalį būna išjungti arba išsikrovę,
4) gerti degtinę baidarėje.
Pirmoji dalis. Startas. Žodž, baidarių savininkas išmeta mus prie ežero, liepia "laikytis kairės" ir dingsta. Mes su N. neskubame pakuotis, nes esame a) neorganizuoti ir b) nepatyrę, todėl ne itin narsūs lįsti į vandenį. Taigi iriamės paskui visus kitus skersai ežerą, kuris yra gilus ir tamsus, o aš nemoku plaukti ir bijau vandens (jei jis ne duše) kaip katė, tad jau noriu namo. Ypač dar turint omeny, kad kontroliuoti savo baidarės mes su N. nesugebame ir ją visą laiką neša į dešinę. O gal kairę, neprisimenu.
Galų gale pasiekiame žiotis, upė siekia maždaug iki kulkšnių, o jos dugnas cementinis ir nelygus, todėl Juknia išlipa ir pertraukia turbūt visas 14 baidarių per tą keblią vietą. Mes su N. vis dar stengiamės suvaldyti savo laivą, tad kiti mus palieka toli užpakalyje ir, matyt, dėl šios priežasties aš neišgirstu pokalbio, kuris kitu atveju būtų mane kiek suneraminęs ar bent jau prajuokinęs. Pokalbis skamba maždaug šitaip:
- O kodėl mes plaukiam prieš srovę?
- Nieko nieko, čia taip turi būt.
- Rimtai?
- Aha, paplauksim dabar kokį pusvalandį prieš srovę, o paskui jau bus pasroviui.
Upė negili ir gan siaura, todėl atsitrenkimai į krantus gan apriboja mūsų su N. zigzaginį judėjimą.
Antroji dalis. Meldai. N. nusiteikęs entuziastingai. Kitaip ir negali būt, kai ilgai svajoji apie malonų pasiplaukiojimą baidarėmis, švelnų vandens teškenimą po irklais, pakrančių grožį bei žaismingą bendravimą su šalia irkluojančiais draugais.
Realybė užplūsta meldais, kurių žalia minia artėja nuo abiejų krantų ir galop įtraukia mus į siaurą koridorių. Iš esmės mes tai vis dar tebejudame į priekį zigzagais, tik dabar mažesniu mastu ir lėčiau, nes kiekvieną kartą tenka išpainioti baidarę iš žolių. Tam, kad smigtume į jas kitoje pusėje. Galų gale iriamės nebe per vandenį, o per meldus, kieti šlapi lapai plaka mums per veidus, o irklai stringa ir painiojasi. Aš visa permirkusi ir įpykusi, dėl to atsiranda jėgų kapanotis ir atsistūminėti nuo sumedėjusių stiebų, o N. gale keikiasi arba dejuoja, kad tuoj verks. Po vieno sudėtingesnio įstrigimo N. pasiūlo pailsėt. Aš parūkysiu ir atsigausiu, sako jis. Ir sulig tais žodžiais įmeta žiebtuvėlį į vandenį. Aš labai negražiai juokiuosi, bet ką padarysi, esu prieš rūkymą.
Kapstomės toliau. Po kokių 3 valandų meldų sumažėja, upė nusenka ir priešaky pasirodo Apylanka. Tai būtų tokia kaip ir pailga salelė, kertanti upę, o pro siaurą tarpelį mums teks praplaukti arba pernešti baidarę. N. nutaria traukti, lipa lauk ir įsiverčia į vandenį su visais drabužiais. Beigi dar įsminga gan giliai į dumblą. Aš lipu padėti vyrui, iš džinsų kliokia vanduo, tad nusitraukiu juos ir stoviu vidury upės su savo žaliom, varlėmis išmargintom kelnaitėm kaip kokia idiotė, kai mus prisiveja dar pora baidarių.
Trečioji dalis. Galas. Aš plačiai nepasakosiu, kaip mes pasivejam priešakines baidares, kurių įgulos čilina ant kranto, kaip išplaukiam į dar vieną ežerą ir kaip paaiškėja, kad visą šį laiką plaukėm ne tuo maršrutu. Nubalsuojama likti nakvoti, o rytoj keltis 8 ryto ir padaryt dvigubą kelią. Iš anksto aišku, kad visos tos mintys utopinės, bet ką čia. Naktis praslenka gražioj stovyklavietėj, atsimenu pipirinius šašlykus ir žaibus naktį, kurių taip bijojau, kad net N. pabudo.
Ryte apsirengiu savo seksualųjį bikinį ir išsiplaunu galvą be proto šaltam ežere. Niekšas N. nori paišdykauti, todėl pastveria mane ir neša gilyn, kol pataiko į duobę, niurkteli ir pats išsigąsta. Na, aš rėkiu jau seniai.
Ketvirtoji dalis. Sugrįžimas. Plaukiam atgal ir į startinį ežerą grįžtam ne per 3 valandas, o per 45 minutes. Pakeliui sustojam pačilinti, nes Saulius ir Laurynas mielai dalijasi romu. Saulius ir Laurynas pakeliui dar apsiverčia, todėl mes sustoję čilinam, kol jie laikydamiesi už mūsų baidarės su nupjautu kolos buteliu semia vandenį iš savosios. Laurynas nežiūrėdamas pila ant manęs, todėl atsiranda priežastis jam piktai tėkštelti per sėdmenis.
Vidury startinio ežero sušaukiamas visuotinis pasitarimas klausimu, ar laukti likusių 4 baidarių ar ne. Čia pasirodo, kodėl negerai imti į žygį žmones, kurie vieni kitų nepažįsta, nes tie nepažįstamieji ima ir išplaukia. Tarp jų ir Asta su Andriulia. :D
Mūsų likę keli ekipažai bazuojasi krante ir čilina toliau. Po kokios 1,5 h imu darytis nerami ir pikta. Tuo metu paaiškėja, kodėl negerai imti į žygį mobiliuosius telefonus, kurie didžiąją laiko dalį būna išjungti arba išsikrovę. Ypač įdomu, kur Artas su Egle, kurių baidarę aplenkėm likus 10 min. iki ežero. Pagaliau paskambina paskutinės baidarės įgula: Juknia persipjovė veną, vežė į Uteną, siuvo, dabar plaukia lėtai, kiti laukė, apie kitus nėr žinių, kada bus, nežinia, kaip persipjovė, neaišku, išvis nieks neaišku ir išsiaiškint neįmanoma. Beje, pasakojant šitaip kyla visokių gandų apie savižudybes ir Vaivorykštes.
Iš esmės tai mane užknisa pasakot šitą dalį: ranka buvo perpjauta į šaką, 1 baidarė laukė, kol sužeistasis grįš iš Utenos, Saulius su Laurynu džiovinosi ant kranto, o ką tas 3 valandas veikė Artas su Egle, jie arba pasisakyti nepanoro arba aš neišgirdau.
Penktoji dalis. Vijimasis. Taigi pagaliau pajudam teisingu maršrutu ir vejamės priekinius, kurie plaukia jau 3 valandas. Meldų beveik nėra, o jei ir yra, mes su N. jau visai gerai valdomės ir netgi plaukiam pirmieji, tik vienoj vietoj leidžiamės pralenkiami Lauryno su Saulium, nes jie mat labai skuba. Upė negili, joje pilna paskendusių medžių, tad N. dažnokai tenka lipti lauk ir traukti baidarę. Vienoj vietoj dugnas vėl atrodo arčiau, nei yra, tad man tenka nusigąsti ir gaudyti N. irklu už pažasties, kad nepanertų. Po poros valandų plaukimo, netgi atsidarau persikinio sidro ir leidžiu N. irtis – čilinu sau užsikąsdama riestainiais. Kažkuriuo metu mums paskambina iš atsilikusiųjų baidarių ir paprašo palaukti, kad galėtume plaukti kartu. Nu ok, sakau, bet kai padedu ragelį, mes su N. pagalvojam, kad screw you ir pasinešam į priekį. Tai, kaip pasirodo vėliau, tikrai nebuvo klaida.
Prasidėjus gal penktajai plaukimo valandai, šiek tiek užknisa. Visgi ima temti, darosi šalta, o mes patys vieni toje sumautoje upėje ir net neįsivaizduojam, kiek dar reikia plaukti, kad pasivytume pirmąją grupę, ir kur išvis jie yra.
Šeštoji dalis. Išgelbėjimas. Kai jau imu mąstyti, kad po kokio pusvalandžio teks lipti į krantą ir bazuotis, nes pasidarys per tamsu plaukti, išgirstam balsus ir išnėrę iš už posūkio pagaliau išvystam savus, stovinčius ant kažkokio tilto ir šūkaujančius iš susijaudinimo kažką apie tai, kad mums labai pasisekė. Baidarė operatyviai ištraukiama į krantą, savininkas bambėdamas suvaro visus į autobusiuką ir pakeliui papasakojama istorija, kaip buvo plaukta, laukta atsilikėlių, galop paskambinta savininkui, kuris tą vakarą turėjo atsiimti baidares, kaip važiuota atgal į bazę ir priprašyta dar sustoti 10 minučių ant tilto palaukti ir kaip paskutiniąją minutę iš tų 10 pasirodėm mes su N. Jėga, galvoju, autobusiuke jauku ir šilta, net N. su plavkėm nesiskundžia, nenoriu ir galvot, kad tektų dar kapstytis upėje, kaip dabar tenka 3 paskutinėms baidarėms.
O, beje, kur Saulius su Laurynu, klausiu. Taigi jie liko užpakaly jūsų, sako Astikė. Staigmena, staigmena. Jie mus pralenkė gerom 20 minučių, sakau. Taigi paaiškėja, kad upėje liko 4 baidarės, iš kurių viena blaškosi kažkur toli priekyje, o kitos turi 5 dešreles 6 žmonėms ir jokio vandens.
Pabaiga. Jau visai sutemus mes dar bandom ieškoti pasimetusiųjų ir važinėjant per miškus aš bijau kaip turbūt dar niekad per visą žygį, nes labai puikiai įsivaizduoju iš krūmų iššokant kokį briedį. Visgi tamsoje nepažįstamuose miškuose nieko rasti neįmanoma, tad vidury nakties važiuojam atgal namo ir pakeliui mes su Astike dar paimam 2 akcijinius mėsainius su kava, kas yra taip nuostabiai skanu, kad retai taip būna gyvenime.