Vienintelis man kiek stipresnių jausmų sukėlęs dalykas buvo tai, kad ponia Džouns, t.y. tarnaitė, valo Grėjaus sekso žaisliukus. WTF? Tai visai ne hot, įsivaizduoti, kaip pasamdytas žmogus šveičia krūvą kamuoliukų, prieš tai pabuvojusių ten, kur ir manot, yra šlykščiai šlykštu.
Be to, paaiškėja, jog BDSM vis dėlto yra lyg ir iškrypimas, kažkoks "tikros meilės" pakaitalas, kol nesupranti, kas yra normalūs santykiai. Kai jau supranti, BDSMo tavo gyvenime gali šiek tiek likti, tačiau ne per daug ir šiukštu ne per daug iškrypėliško.
Beje, normalūs santykiai. Gal aš čia be reikalo burbuliuoju, nes randu vis daugiau ir daugiau įrodymų, jog Anos ir Kristiano santykiai iš tiesų kuo normaliausi, tiesiog mūsų visuomenės taisyklių atspindys. Vyras yra stiprus, aktyvus, provider'is, vadovas iš prigimties, na o moteris... Graži, nuolatos drėgna ir pasiruošusi, kadangi nelabai mąsto, sutiks su viskuo, ką jis pasakys, ir dar liks įtikinta, kad pati sugalvojo ir to norėjo. Tada sėdėdama neplanuotų vaikų apsupty glostysis sutvarkytus antakius ir pasakos apie laimingos santuokos receptus.
Tiesą sakant, Anastazija paprastai bando parodyti truputėlį charakterio po eilinės Kristiano nesąmonės, bet tas pažvelgia į ją patamsėjusiomis akimis, ir tiek teprireikia. Suveikia KIEKVIENĄ. SUMAUTĄ. KARTĄ.
Nenoriu pasikeisti pavardės po vestuvių - let's fuck, ok, pasikeisiu. Išėjau į parduotuvę su per trumpa suknele - atsiprašyk ir let's fuck. Nusisegiau liemenėlę pliaže - daugiau taip nedrįsk ir let's fuck, šįkart su antrankiais, kad geriau atsimintum, ko negali daryti. Kristianas liepė pasikviesti draugę į namus, o aš apsigalvojau ir išvažiavau su ja į barą... Va čia jau ir viskas, nueita per toli, nusivylęs ponas Grėjus pirmą kartą gyvenime nebesutinka mylėtis ir atstumia Aną duše! Negana to, dar prisipažįsta, jog norėtų jai taip išvanoti kailį, kad neatsikeltų.
Anos reakcija į tai, cituoju: "Ar tai nedavė jam ramybės? Kad galėtų mane rimtai sužeisti? Kodėl pasitikiu Kristianu labiau nei jis pats savimi? [tikrai, blia, kodėl???] Nesuprantu. Juk mudu, be jokios abejonės, nuėjome ilgą kelią. Paprastai jis stiprus, viską valdo, bet praradęs kontrolę tampa visiškai bejėgis. Ak, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt, aš atsiprašau."
Na, ir vėliau, žinoma, seksas. Po šito tai tik sėdėjau ir daužiau su Kindlu sau į kaktą. Klaikiausia, kad yra begalybė mergaičių (pripažinkim, vyresnių moterų taip pat), svajojančių, SVAJOJANČIŲ, sutikti savąjį Penkiasdešimt Atspalvių. O, I can't even... Mažutės, tokių visa ką kontroliuojančių, nesveikai pavydžių patinų tikrai ne deficitas, jų pilni daugiabučiai, naktiniai klubai, fabrikai, net universitetai, paskaitykit kad ir forumiukus apie tai, ko kurios vaikinas jai neleidžia. Vienintelis skirtumas - jie galbūt neišgali įpirkti Cartier ir marškiniai jų ne taip seksualiai krenta. Na, bet tikrai meilei tai juk nesvarbu, ar ne?
E.L.James, jau virtuoziškai įvaldžiusi savo stilių, vis įlipdo kokį kietesnį žodį arba parodo, kokie sophisticated yra mūsų herojai, nes, pavyzdžiui, kalbasi apie psichologiją. Taip ir parašyta: "dabar jie daugiausiai kalba apie psichologiją". Čia maždaug kaip aš, būdama septyniolikos metų, įsivaizduodavau, kad mano potencialus idealus partneris privalės su manim kalbėtis apie vyną ir kultūrą. Ką konkrečiai mes būtume galėję pašnekėt apie vyną, tai ką aš žinau, bet skambėjo gražiai.
Visų iškentėjusių iki pat pabaigos laukia bonusas: truputis istorijos iš pono Kristiano Grėjaus perspektyvos. Pradžioj buvau žiauriai nusigandus, kad bus visos trys dalys, perpasakotos jo asmeniu, laimei, ten tik niekučiai apie vaikystės Kalėdas pas įtėvius (nauja mamytė niekada nesibara bei panašus šūdas) ir pirmas susitikimas su Anastazija Stil, kai Grėjus visą laiką galvoja, kokiais būdais norėtų ją iškrušti, varto akis, muistosi krėsle, murma - matyt, James pabaigoj visai užsikniso, tai nukopino atitinkamus puslapius iš pirmos dalies, įklijavo Kristiano vardą vietoj Anos ir pagaliau galėjo ramiai atsipūsti.
O mūsų visų dar laukia filmas.