Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie tėvą, pirmąjį vyrą, Paulį ir Lilę, darbą drabužių fabrike, "nusikaltimą" bei dar daug daug nuotrupų apie viską, susipinančių su tuo, kas vyksta dabar, tramvajuje, ar yra matyti pro jo langą.
Viskas arba šlykštu arba beviltiška. Menki džiaugsmai, apgriuvę namai, pilki žmonės, tarp kurių atsiranda tų pavojingųjų, kurie seka tave ir išduoda režimui. Ir tai nebūtinai slaptosios policijos agentas ar senas priešas, laukiantis progos atkeršyti. Ne, tai tavo pačios vyras.
Negali nė minutei pamiršti, kad kiekvienas poelgis, pasirinkimas, nuomonė (o gal netgi mintis?) gali tapti pretekstu. Kam? Galbūt nesibaigiančioms apklausoms, gal nei iš šio, nei iš to pradėsiantiems dingti daiktams, o gal nukirstam pirštui.
Prasmės nėra. Vilties nėra. Nėra logikos. Tik nyki egzistencija.
"Beveik viskas", atsako Herta Müller viename interviu į klausimą, kiek jos pačios yra šios knygos herojėje. Tada pasidomi romano autore ir pasidaro baisu.
"Taip, galima rytą šiltai praustis, per pietus vėsinti arbūzus, o popietėmis skersti ėriukus ir žąsis, paskui išplauti kraują ir vakare vėl šiltai maudytis. Viskas vonioje. O kai prisisotini ir arbūzų, ir ėriukų, ir žąsų, ir pats savęs, gali joje nusiskandinti, sakė senelis, taigi, taigi, gali ir nusiskandinti."