Visų pirma dėl to, kad turiu daugiau smegenų. Kažkada man į galvą buvo įsigraužusi pavojinga idėja, kad galgi visi žmonės iš esmės yra lygūs ir vienodai puikūs, tereiktų juos pasodinti į tinkamas sąlygas, laistyti, tręšti ir puoselėti, o tada jau bet kas pražystų ir džiugintų savo pasiekimais. Nu ne. Keleri metai darbo minioje kvailių, mulkių ir piktybinių tinginių išgydė mane geriau nei bet koks filosofijos vadovėlis.
Aišku, negražu kaltinti žmogų, jei jam sunku mokytis, jei niekaip neišeina suvokti, kuo skiriasi mililitrai nuo miligramų, ar prisiminti, kad paracetamolį galima vartot kartu su antibiotikais. Bet ir mokėti daug tam žmogui negražu.
Kitas dalykas, aš penkerius metus džiūvau universitete tam, kad galėčiau daryti tai, ką dabar darau. Taip taip, sakysit, ne visi išgali į universitetus patekti, jei ne dėl smegenų, tai dėl pajamų. Atsiprašau, kad man pasisekė, ir informuoju, jog yra labai nemažai visokių nemokamų kursų ir apmokymų, po kurių gali pretenduoti į kitas pareigas ir jau kitokį atlyginimą. Va čia ir iškyla nemenka problema - ogi NESINORI. Kaipgi čia dabar, ir pasimokyt reikės, paskaityt knygas su negirdėtais žodžiais, truputį praplėsti akiratį, galiausiai kažkokį testą išlaikyti... Negaliu, man namai, vaikai, draugai, o ir laiko sau reikia kažkaip atrasti.
O tai dar vienas skirtumas tarp jų ir manęs - man spazmuoja žandikaulis, kai kažkas skundžiasi savo perkrauta 16 valandų darbo savaite.
Taigi, visai tai inkščiančiai nevykėlių gaujai, neimančiai net to, kas pakišama po nosim, nes tai sukeltų nepatogumų jų paprastame gyvenime, galiu pasakyt: aš uždirbu daugiau, nes esu to verta labiau negu jūs.