Atsimenu, kaip sėdėjau kažkur Santariškėse ir 2 valandas laukiau operacijos. Ant gretimos kėdės vis keitėsi žmonės, viena moteris tyliai verkė ir kažkam pasakojo telefonu, kad taip, jai rado vėžį, kažkokią bazaliomą, dabar laukia dar vieno tyrimo, bet kas iš to. Norėjau jai pasakyt, kad bazalioma dar nėra taip baisu, kad išgyvenamumas turbūt kokie 99 procentai, kad ji beveik nemetastazuoja. Nepasakiau, nes aš nemoku užmegzti kontakto su nepažįstamais žmonėmis.
Operacinėj buvo šalta, chirurgas suleido porą ampulių lidokaino ir skubėdamas pradėjo pjauti. Kažkurioj srity lidokaino, matyt, buvo per mažai. Chirurgas pasitikslino, ar mano aikčiojimas reiškia, kad skauda. Tai bent prisiminsi, kad išpjoviau, pasakė. Paskui greit užsiuvo ir nukirtęs mano klausimus - visa kita dabar jau pirminės priežiūros įstaigoj - atsikratė manim.
Supratau, kad turėsiu randą, kai gydytoja išėmė siūlus. Toje vietoje retkarčiais suskausta lygiai taip pat, kaip suskausdavo apgamą.