Išvis, ar jūs pastebėjot, kaip populiaru vestuvėms prigaminti visokių šūdniekių su (dažniausiai) jaunųjų nuotraukomis? Diplomai, liudijimai, padėkos, apdovanojimai už prisigėrimą, saldainių popieriukai, laikraštukai, ženkliukai, kalendoriukai ir kitokie pizdukai.
Kur aš, po velnių, kišiu ženkliuką su vestuvine dviejų savo draugų nuotrauka? Nešiosiu įsisegusi atlape? Šalia darbo pažymėjimo ar atskirai, laisvalaikiu? O jeigu jums patiems keistokai atrodytų žmonės, apsisegioję jūsų ženkliukais, kokiu tikslu juos tada darėte ir saujomis visiems dalinote? Jei netyčia šitą tekstą dabar skaito vieni iš ženkliukų autorių, kiek įmanoma, nepykit, aš iš tiesų jus labai myliu ir jūsų keistenybes stengiuosi priimti taip, kaip jūs manąsias.
Beje, aš dar turiu tokią problemą - negaliu tiesiog išmesti į šiukšliadėžę daikto su pažįstamo žmogaus veidu. Nemalonu kažkaip būtų matyt X ir Y akis, žvelgiančias iš po bulvių lupenų ir panaudoto įkloto. Taip ir guli tokia visokia atributika kažkur giliai užkišta.
Kita privaloma kiekvienos veselės dalis, kurios aš žiauriai nekenčiu, yra įvairiausi žaidimai beigi pasilinksminimai. Programėlę privalo paruošti liudininkai, o tai paprastai reiškia, kad svočia kelias savaites įnirtingai gūglina ir tariasi su patyrusiomis draugėmis, kas gi šiuo metu labiausiai ant bangos, kartu nepamirštant ir keliolikos senų, gerų, tradicinių žaidimėlių. Kadangi taip elgiasi 98% svočių, tai jei jums teko dalyvauti vienose vestuvėse su GERA programa, believe me, you've seen it all. Gerai, jei esi nuotakos viršininkas ar be kojos, didesnė tikimybė, kad būsi paliktas ramybėje, galėsi įsitaisyti atokiau ir palaimingai girtėti, stebėdamas, kaip birželio saulėje plūkiasi jaunieji ir jų pulkas. Juk reikia ir atsispaudimus virš pieštos nuogos moters daryti (arba virš savo pamergės su morka dantyse), ir keptuves klubais barškinti, ir balionus užpakaliais sprogdinti, o gal pūsti, ir apsikarstyti kūdikių kepurytėm ar per didelius triusikus ant kostiumo užsimauti, nes gi šitaip juokinga, toki geri bajeriukai, maždaug taip pat šmaikštu, kaip žaidimukas Ką daryti, jeigu:
- Ką daryti, jeigu užauga ragai?
- Kaukti kaip šuva, kol praeis.
- Ką daryti, jeigu baliuje susirinko bepročiai?
- Nusimauti kelnes ir šokinėti visą vakarą.
O pati kulminacija turbūt išlieka idiotiškas stalo užsėdimas. Taip, man labai patiko, kai išraudęs, blizgus nuo prakaito dėdulė užsimetė ant galvos užuolaidos gabalą ir rėkdamas reikalavo butelio. Taip, tada dalyvavau pirmosiose savo gyvenime vestuvėse ir man buvo 11 metų. Kokią prasmę šitas apgailėtinas spektaklis turi dabar? Aš nenoriu dar 20 minučių kankintis su įsisiūbavusia tradicijų gerbėjų gauja, aš tik noriu pagaliau sėsti prie nesuniokoto stalo ir sulaukti tylaus, paslaugaus padavėjo, pripildančio mano taurę, kai reikia, bet nebliaunančio į ausį komandų greičiau gerti, jei, neduokdie, užsimiršau.
Baisiai noriu manyt, kad žmonių, taip pat kaip aš besibaisinčių šitomis baisybėmis, egzistuoja daugiau negu besistengiančių jas išlaikyti juokdarių. Ir vis dėlto jų taip sunku atsikratyt. Kažkas iš svečių vis tiek pabrėžtinai kosės ir pusbalsiu šnabždės, kad niekas neparagina išgert. Atsiras draugų pora, nustebinsianti iš jaunųjų nuotraukų sulipdytu filmuku, kuriame panaudoti visi įmanomi efektai ir kas 10 sekundžių pasirodo graži mintis.*
O mamos prieš vidurnaktį susižvalgys ir dings, tada pasirodys su šeimos židiniu bei dar viena doze surepetuotų palinkėjimų, nors dar iki vestuvių devynis kartus prašei to nedaryti, o jos devynis kartus buvo prižadėjusios, kad ne. Bet čia gi toks gražus naujoviškas paprotys, tiesiog santuokos vertibių perdavimas ir puoselėjimas.
Beje, savo židinį suskaldžiau tą pačią vestuvių naktį - kaliau į asfaltą lipdama iš automobilio. Visa laimė, tikra paguoda, nusiraminimas ir džiaugsmas, kad mūsų santuoką tebesaugo močna ir niekaip nesurūdijanti spyna ant Užupio tilto.
* ... ir dalinkitės judu vargus,
ir tą džiaugsmo mažytę dalelę...
viską viską dabar jau perpus,
visą ilgą gyvenimo kelią....