Kodėl taip atsitiko Gileado respublikoje, įsikūrusioje buvusioje JAV teritorijoje, kad moterys staiga tapo vertinamos tik pagal padorumą bei vaisingas įsčias? Tarsi dėl to, kad reikėjo jas apsaugoti nuo išnaudojimo ir prievartos, išnaikinti supuvusios visuomenės palikimą (pavyzdžiui, "pornonamelius") bei leisti gyventi pagal tikrąją prigimtį - atsiduoti vaikų gimdymui. Tai tiesa - moterims miesto gatvėse dabar žymiai saugiau, jas dengia ilgi dukslūs rūbai, o vyrai nesiryžta nei kalbinti, nei tuo labiau prisiliesti - nenori rizikuoti gyvybe. Visos yra suskirstytos į kastas, kurios apibrėžia jų pareigas ir gyvenimo būdą apskritai. Istoriją pasakoja Tarnaičių atstovė, kurios gyvenimo tikslai gan paprasti - eiti apsipirkti ir pagimdyti sveiką vaiką. Savo šeimininkams - Vadui su Žmona. Lyg ir išaiškėja kitokios moterų "apsaugojimo" priežastys.
Visas pasakojimas skamba šaltokai, šiek tiek jausmų prasiveržia tik prisiminus kažką ypač skaudaus iš ne tokios tolimos normalios praeities ar patyrus netikėtą mažą džiaugsmą, nes toje sintetinėje respublikoje Tarnaitę pradžiugina net padovanotas degtukas (gal pavyktų padegti Vado namus?).
Jei leistum įsivyrauti emocijoms, turbūt išprotėtum tame dviveidžiame, korumpuotame kaip ir anksčiau pasaulyje, kuriame iš tavęs reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir baudžiama taip, kad daugiau nebenusikalstum.
Vis dėlto šito utopinio romano pabaiga nėra visai juoda. Ne, absoliučiai neaišku, kas atsitinka Tarnaitei, bet atsiranda viltis, kad viskas bus gerai. Bet kol kas. Bent trumpam. O išeičių visada atsiras.
"Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų."*
*Pr 30,1-3