Pirma pažintis su Dagu Solstadu irgi ėjosi vangiai. Pradėjau skaityt, žinoma, kaip normalią knygą. Tikėjausi kažkokio apčiuopiamo siužeto, įvykių su priežastimis ir pasekmėmis, veiksmo. Tvarkingo ir aiškaus veiksmo!
Po kokių 50 puslapių supratau, kad normaliai čia nebus. Ir atsipalaidavau. Šitas gi Solstadas suka aplink tą pačią vietą po tris kartus. Rašo, kas ką pagalvojo ir kodėl. Kodėl pagalvojo, kaip ir ką. Kas iš to išėjo ir kodėl išėjo būtent taip, kad kitu atveju greičiausiai būtų išėję ne visai šitaip.
Žiauriai veža. Tas sugebėjimas aprašinėti eilinę nesąmonę iš visų pusių taip, kad neatsibostų. O be to, Dagas S. dar kalba apie tokius sudėtingus dalykus, kaip santykiai, vyro ir moters, vyro ir vaikystėje palikto sūnaus, vyro ir jo aplinkos. Dar įsipina intriga, kai pagrindinis veikėjas sugalvoja įgyvendinti didžiausią savo gyvenime avantiūrą. Viskas paprastais, sausais žodžiais, kurie šokinėja iš sakinio į sakinį, maišosi, kartojasi, be vis dėlto nevargina ir neklaidina. Taip labai greitai (per greitai) ir baigiasi šita istorija apie vidutinio amžiaus vyruką Bjorną Hanseną, rodos, niekuo neišskirtinį, bet tokį, kurio negalima pamiršti.
"Sykį jis pažiūrėjo į laikrodį, pabudęs dėl to, kad Peteris grįžo į namus. Penkios po pusės pirmos. Kitą šeštadienį jis vėl taip pabudo. Girdėjo sūnų atsirakinant duris ir ant pirštų galiukų nucimpinant per butą. Pažiūrėjo į laikrodį. Tuoj pusė pirmos. Ir kitą šeštadienį pabudo. Nenorėjo nė žiūrėt į laikrodį. Bet visgi pažiūrėjo. Verčiau būtų nežiūrėjęs. Penkios po pusės pirmos. Taigi: ko sūnus, pasilinksminęs mieste, grįždavo namo penkios po pusės pirmos."