Kai išlipom Katalonijos aikštėje, skausmingai suvokėm, jog internetas neveikia, o aš netgi neturiu ryšio, išvis. Vėliau sužinojau, kad pagal savo sutartį neturiu teisės skambinti užsienyje. Kad tai pakeisčiau, turiu paskambinti savo mobiliojo tinklo operatoriui. Pagaunat bajerį - paskambinti. Kaip man patinka angliškas humoras.
Iš panikos nusipirkau Barselonos žemėlapį, kuriame, aišku, viešbučiai nebuvo pažymėti. Tada N. pagaliau suveikė Google Maps ir nužygiavom į viešbutį per 3 minutes. Žemėlapį pasilikau, parsivežiau namo, tada išmečiau.
Imkit bent 3 žvaigždučių, sakė visi, Ispanijoj viešbučiai baisūs, sakė, jokių patogumų. Paėmiau pačiam turistų širšalyno centre. N. liko priblokštas vestibiulio grožio bei registratoriaus (norėjau pavartot žodį šveicorius, toks kūl žodis, bet, rods, ne tą reiškia) puikios anglų kalbos. Geresnis tarimas nei paties N.
Tada nusimetėm lagaminą, pasikeitėm kojines ir išsinešdinom pavalgyti. Prieš šitą kelionę aš buvau sugalvojusi baisiai protingai padaryti su valgymu: atsisėsti, pagūglinti, paskaityti Trip Advisor ir eiti tik ten, kur tikrai verta. Kur 4 žvaigždutės ir daugiau, kur ne tik turistai, bet ir vietiniai reivina tiesiog apie tas tapas ar ką. Žodžiu, galiu dabar ir išvardint, kur valgėm.
- Pirma vieta. Pirma, kurioj buvom, ne pirma, tipo, laimėjusioji. La Txapela. Tokia pigi vietelė greitai ir nepretenzingai paėst. Pintxos - maži užkandžiukai, pas juos beveik visi ant duonos riekelės, dėl ko aš baisiai neapsidžiaugiau, tik N. Gal kad buvom nevalgę nuo ryto, viskas buvo kaip ir skanu, išskyrus kažkokį glitų baltą burbulą, aiškiai iš jūros (beje, atskirai net rekomenduotą Trip Advisoryje), bei desertus.
- Taller de Tapas. Pradžioj ko tais labai buvom pasinešę ant tapų. Gal dėl nuostabių potyrių iš La Tascos čia, Leedse. Pirmas džiaugsmas ir nusiminimas buvo padavėja. Labai gražutė. Viena pusei restorano. Tada užsisakėm keptų sardinių, grybų ir kažko dar. Atminty išliko tik sardinių ašakos gerklėj bei druska. Šalia sėdėjo dvi middle aged skandinavės ir, kiek supratau, irgi per daug nesižavėjo ten niekuo.
- Ciudad Condal. Vakare neįmanoma gaut vietų, nebent esi užsigrūdinęs stumdytis ir laukt. Tai dėl to mes ten nuėjom pusryčių. Bagetės su įvairiais dalykais, pavyzdžiui, ispanišku omletu arba pomidorais, tunu ir ančiuviais. Žiauriai skanu. Kava, šviežios sultys. Nes pagirioms man visada reikia apelsinų sulčių. Čia šiaip paminėjau.
Kai N. paskaičiavo, kad už tuos pusryčius dviese sumokėjom tik 7 svarus, iškart nusprendė, kad dar grįšim. Grįžom ir buvo taip pat gerai.
- Kažkokia absoliučiai nereikšminga vieta grynai turistams, net be aiškaus pavadinimo, bet su privalomais parodiniais kumpiais ant lubų ir labai turistiniu meniu. Užėjom, nes užkniso blaškytis. Grimbergenas buvo skanus. Užsisakiau brangiausią paella - jūros gėrybių. N. paėmė mixed - su tiek pat jūros gėrybių, tik dar su vištiena ir kiauliena priedo.
- Arcano. Sprendimas ten eit buvo padarytas, kai visos topinės vietos pasirodė prigrūstos alkanų žmonių. Kai užėjom, padavėjas nuėjo pasiklaust manager'io, ar galės mus priimti, manager'is didingai leido prisėsti prie staliuko ir aš iškart atsipalaidavau, kad gausiu pavalgyt. Paskui pasirodė, kad jie tą triuką kartoja su visais užėjusiaisiais, nors tikiu, kad būna vakarų, kai visas atsiklausinėjimas pasidaro for real.
Pasiėmėm po steiką su grilintom daržovėm ir sangrijos, kurios dar nebuvom ragavę Ispanijoj, o atostogos gi jau ėjo pabaigon. Tai buvo turbūt pats geriausias vakaras iš visų, pradedant padavėjais, nuoširdžiai besistengiančiais angliškai papasakoti apie maistą, baigiant įkaitintu indu su rupia druska mėsai pakepti, atneštu vidury vakarienės. Aš visai nenusimanau apie steikus ir steikhausų praktiką, todėl ką aš žinau, ar ta keptuvė ant stalo yra super puikus apgalvotas veiksmas, ar tiesiog bandymas susitvarkyt su per dideliais mėsos gabalais, bet man kaip tik reikėjo tuo metu vėl šiek tiek užantspauduoti savo filet mignon, ką ir padariau, ir toliau džiaugiausi nesukdama galvos.
Paskui dar buvo puikus citrusinių vaisių šerbetas ir kažkoks jų tradicinio likerio šotas.
- Colom. Oi, šitas buvo juokingas. Iš tiesų apie jį perskaičiau kažkokiam lietuviškam bloge. Žiauriai skanu, padavėja labai išmani. TripAdvisor irgi neblogas. Nuėjom apie aštuntą vakaro ir aptikom raudonplaukę padavėją bei kažkokį rimtą vyrą prie baro, įsmukusį į savo telefoną, taipogi restorano darbuotoją. Tvyrojo laidotuvių nuotaika. Ją dar pastiprino vėliau atėjęs kitas padavėjas, pakeitęs mūsų raudonplaukę. Per nepilnas dvi valandas mes ten buvom vieninteliai klientai. Ir aš nesuprantu, kodėl. Tapos buvo geros. Ir sangrija, ir paella. Gal ir desertai ten geri, bet mes jau nebeištvėrėm spaudimo bei žilaplaukio padavėjo aidinčių žingsnių už nugaros. Kapų tyloje.
N. paliko daugiau arbatos nei įprastai. Just in case, gal jiems ten nebedaug laiko beliko.
Šiaip nieko per daug nenuveikėm Barselonoj. Nuėjom į visas vietas, kur buvau suplanavus (Erotikos muziejų, Pikaso muziejų, Miro muziejų, La Boqueria turgelį, Barselonos šiuolaikinio meno centrą), nusikasėm iki jūros bei Sagrada Familia bažnyčios, dar apžiūrėjoms šį bei tą, kažko nusipirkom Kalėdoms. Batus.
Mane dar ištiko kelios nesėkmės.
- Pirmą rytą išsitėškiau vidury Plaça de Catalunya, nes buvo šviežiai paliję ir slidu. Užpakalio kaulą ilgai skaudėjo, pėdkelnes pavyko išsivalyt drėgnom servetėlėm.
- Po romantiško vakaro kambary su ispanišku vynu sudaužiau vonioj stiklinę. N. kaip ir surinko, išvalė viską, bet aš vis tiek užmyniau kažkokį mažą stikliuką ir prasidūriau koją.
- Kai jau buvom beveik prie pat Miro muziejaus, vietos, kur labiausiai norėjau nueit, šiaip iš niekur praskrido paukštis ir pooped on me. Kaip visada, tiesiai ant galvos. N. net nesijuokė, tik paėmė likusias drėgnas servetėles ir pradėjo valyt. Muziejaus tualete šaltu vandeniu (taupo?) išsiploviau galvą ir paskui džiovinau po rankų džiovintuvu. Baisiai džiaugiaus, kad niekas neužėjo.
Užtat atsimenu, kaip man grįžus į kambarį kažko pasiimt, užėjo kambarinė ir tyliai nusišypsojus pradėjo plaut grindis, pašokinėjau kelis kartus bandydama išvengt jos šepečio ir pralįst iki savo daiktų. Galiausiai pasakiau, sorry I'm in your way. Yeah, išsišiepė kambarinė, ir man beliko tik nešdintis lauk.